Lapkričio 12-13 dienomis Joniškio kultūros centre vėl sužibėjo jau 25-erius metus gyvuojantis respublikinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Bendraamžių scena-2010“, šiemet (ir jau ne pirmąkart) tapęs tarptautiniu. Šiuo festivaliu Joniškio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Bendraamžiai“ pradėjo ir renginių ciklą, skirtą teatro vardo 25 metų sukaktuvėms pažymėti.

Festivalio šaukliai

Šio festivalio preliudas – lapkričio 8 d. fojė „Po palme“ atidaryta (iki šiol dar eksponuojama), „Bendraamžių“ teatro aktorių vaidybos etiudais, dainomis iliustruota teatro vadovo ir režisieriaus Arvydo Butkaus brolio panevėžiečio Orlando Butkaus meninės fotografijos paroda „Laisvalaikio spalvomis“.  Fotografijos žavi subtilia, poetiška gamtos pajauta, jose dominuoja kelio, metų laikų, gamtos stichijų motyvai.  Tačiau bene ryškiausias šių foto miniatiūrų bruožas − juste juntamas kvietimas dvasiniam apsivalymui, gėrintis ir apmąstant gamtos grožį, jos galias ir trapumą. Atiduota duoklė ir mažiausiems teatro mylėtojams – jiems „Bendraamžiai“ lapkričio 10-osios rytmetį suvaidino linksmą, pamokantį spektaklį-pasaką „Paršiukių nuotykiai“ (režisierė Rasa Ripskienė).
Lapkričio 12 d. popietę „Bendraamžių“ teatro emblemos simboliniai personažai Mergaitė ir Berniukas džiugia daina paskelbė festivalio atidarymą bei pristatė festivalyje dalyvausiančius teatrus bei trupes. Daugeliui žiūrovų įstrigęs akcentas, kad „Bendraamžių“ teatras jau gali drąsiai vadintis ne tik vaidybos improvizacija besididžiuojančiu, bet ir dainuojančiu vaikų ir jaunimo teatru. Juolab, kad teatras jau yra išleidęs ir kompaktinę teatro aktorių dainuojamų dainų plokštelę „Pirmas blynas“, o ir festivalio pertraukėlių metu bei Gitarų vakare netilo jų dainos.

Spektaklių vaivorykštė

Festivalis suteikė retą galimybę Joniškyje pamatyti vieną iš įdomiausių Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklių „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“ (režisierius Olegas Žiugžda), pastatytą pagal gerai žinomo religijotyrininko ir rašytojo Gintaro Beresnevičiaus pasakas. Spektaklis, kalbėjęs apie pačią gražiausią pareigą – rūpintis kitais, mažesniais ir silpnesniais, suvokti, kas yra šeima, sužavėjo įvairaus amžiaus žiūrovus, kurių netrūko ir iš aplinkinių rajonų. Ir ne tik tematika bei turiniu, bet ir spektaklio pateikimu – čia vaidino ir lėlės, ir aktoriai, ir animaciniai personažai, žavėjo naujausiomis technologijomis sukurta scenografija.
Rygos kultūros ir laisvalaikio centro „Imanta“ jaunimo teatras „Horizon“ (Latvija) (režisierius Vladimiras Bolševas), parodęs du spektaklius – mažiesiems „Namas, kurį pastatė Džekas“ ir vyresniems – „Televiziniai trukdymai“ (laimėjęs Grand Prix  Maskvos bei Minsko tarptautinuose festivaliuose) − atstovavo tradicinį teatrą, jų vaidintose istorijose mainėsi R. Kiplingo, A. A. Milno, V. Dž. Smito, E. Lyro kūrinių bei K. Čukovskio pasakų motyvai. Vaikai žavėjo kaubojiška bravūra ir nuotykiais, jaunimas – humoro, šaržo niuansais pateiktu komišku televizijos įtakos visuomenei vaizdų koliažu.
Išskirtinai modernus pateikimu ir įdomus turinio gelme buvo Vilniaus kolegijos „Trupės p.s.“ spektaklis „Kalnas“ (režisierius Valentinas Masalskis). Spektaklio, kuris pelnė pasisekimą jau neviename šalies festivalyje, o tai pat ir Prancūzijoje, motto – Hermano Hesse‘s teiginys „Kuo arčiau vienas kito žmonės, tuo sunkiau vienas kitą pažįsta“. Trupė ritmo, garsų, dainų, judesio kuriamomis teatrinėmis metaforomis prabilo apie susvetimėjimo, nuolatinio vartojimo, skubėjimo gyvenimo suirutėje problemas. Scenografinių priemonių ir teatrinio teksto minimalizmą spektaklyje kompensavo garsų kakofonija, balansuojančia nuo muštro garsų  iki  širdį veriančios giesmės, kuriama žmogaus dvasios išlikimo minioje istorija. Minios atgrasios kaukės, jos elgsenų šaržai buvo pagrindiniai motyvai spektaklyje, kuris gali būti suvokiamas ir kaip himnas individualizmui, trokštamai pasaulio harmonijai, kuri ir yra kalnas, į kurį kiekvienas kopia savaip.

Ne mažiau įdomus ir artimas vilniečiams tematika buvo ir Kauno laisvojo teatro „2gnas“ spektaklis „Pagieza“ (režisierius Tomas Erbrėderis), tiesa, kiek lengvesnėmis tonacijomis sprendęs žmonių susvetimėjimo problemą. Teatras pirštu dūrė į visur esančią būseną – pagiežą, kuri gali lengvai apsigyventi kiekviename. Pagieža traktuota kaip žmogaus dvasinis neįgalumas, liga, pralaimėjimas. Slogius jos padarinius bandyta švelninti situacijų komizmu, o dar pasišaipyta ir  paties žodžio, menkinančiai užrašant „pagieza“.

Pirmąsyk festivalio istorijoje su biblinio turinio  spektakliu („Tūkstantmečių pasakų pasaka“, režisierius Tomas Erbrėderis) pasirodyta Joniškio bažnyčios erdvėje. Kauno šv. Mato vidurinės mokyklos teatro studija „Kubas“ bibline istorija-misterija ties bažnyčios altoriumi aukštino amžinasias žmonijos vertybes.

Žmogaus dievojieškos temą judesio, plastikos spektakliu „Dangaus link“ (režisierius Aleksas Mažonas) gvildeno ir Klaipėdos pantomimos teatras „A“, pagal H. Hesse‘s monografiją pasakojęs šventojo Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo istoriją. Spektakliu gliaudyta ne vien šventojo atsivertimo istorija. Hessei Pranciškaus Asyžiečio asmuo buvo ir žmogaus dvasinės brandos kelio „stočių“ pavyzdys – nuo turtuolio švaistūno, lėbautojo, vėliau dosnaus savo turtų dalintojo vargšams ir galiausiai elgetos, išminčiaus, šventojo...

Tradicinį teatrą atstovavo nuopelnais, apdovanojimais  garsus Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“ (režisieriai Sigita Matulinė ir Romas Matulis) sodria žemaitiška tarme ir ekspresyvia vaidyba guldęs lietuvių liaudies pasaką „Velnių monai“.
Galiausiai festivalio šeimininkai – teatras „Bendraamžiai“ publiką linksmino spektakliu-klounada „Nusišypsok, vaike!“ (režisierius Arvydas Butkus), užsakytu švedų ir pirmąkart parodytu Vimerbyje (Švedija) vykusiame tarptautiniame projekte „Klounai be sienų“.

Užkulisių spalvos

Per festivalio spektaklių pertraukėles rūbinės fojė nuolat vyko „Bendraamžių“ teatro veiklos nuotraukų demonstracija, žiūrovams buvo suteikta proga užrašyti atsiliepimus apie kiekvieno teatro spektaklį (vėliau šie atsiliepimai buvo įteikti kiekvienam teatrui). Pirmai festivalio dienai baigiantis surengtas tradicinis festivalio gitarų vakaras, kuriame sublizgėjo ne tik dabartiniai bendraamžiečiai, bet ir išeiviai, dauguma jau profesionalūs aktoriai ar bebaigiantys aktorystės studijas. Dainų ir gitarų skambesys, įvairūs teatriniai šėliojimai per pertraukas jungė visus festivalio dalyvius. Būta ir patirties pasidalijimo pamokėlių.

Finalas – su draugiškais šaržais ir dovanomis  

Baigiantis festivaliui teatras „Bendraamžiai“  išmoningai apjungė visus vaidinusius teatrus „lagaminų epilogu“, imituodamas tokstantį traukinį su ryškiausiais vaidintų spektaklių personažais. Tačiau festivalio žiūrovai dar turėjo progą prisiminti matytus spektaklius, nes teatrų kolektyvai atsisveikinant dar rodė trumpus jų šaržus. Galiausiai visi teatrai apdovanoti festivalio simboliais – stilizuotais laikrodžiais, teatro „Bendraamžiai“ aktorių įdainuotomis kompaktinėmis plokštelėmis ir kitomis dovanomis. Kai kurie teatrai jau sveikino „Bendraamžius“ su būsimu 25-uoju gimtadieniu-varduvėmis – tad išsiskyrimo liūdesį slopino dovanų teikiamas džiaugsmas.
Tačiau vertingiausia dovana festivalio dalyviams buvo žiūrovų pagarba ir meilė teatrui – po kiekvieno rodyto spektaklio publika plojimais dėkojo pagarbiai atsistojusi...